„Tikėjimo ir Šviesos” jaunimo susitikimas Prancūzijoje, festivalyje „Let’s be different”

2010-09-04 | Autorius: | Tema Nuotraukos, Visos naujienos

Šią vasarą Lietuvos „Tikėjimo ir šviesos” bendruomenių jaunimas keliavo į tarptautinį festivalį „Let‘s be different” (Būkime skirtingi) Prancūzijoje. Tai buvo puiki galimybė susipažinti ir pabūti tarp bendraminčių, priklausančių bendruomenėms, kuriose išoriškai silpnas žmogus yra didysis mokytojas, vedantis prie stiprybės ir didžiosios išminties pažinimo.

Kelionės įspūdžiais dalinasi „Vynmedžio” draugė Jolanta ir „Galilėjos žvejų” draugė Kristina:

„Mūsų keliavo 21 iš kelių bendruomenių. 2010 m. liepos 9 d. įsėdome į lėktuvą, skrendantį į Paryžių. Festivalis vyko miestelyje šalia Paryžiaus, Jamville’yje. Atvykę pamatėme palapinių lauką, kuriame ir gyvenome. Buvome vieni iš pirmųjų svečių. Pirmą dieną mūsų laukė kelionė į Paryžių, galėjome pasigrožėti Eifelio bokštu, Notredamo katedra, Eliziejaus laukais. O grįžę iš centro, susipažinome su kitais festivalio dalyviais. Jaunuoliai atvyko iš įvairių šalių „Tikėjimo ir šviesos”, „Arkos” bei kitų organizacijų, susijusių su žmonėmis, turinčiais proto negalią. Kai kurie dalyviai pirmą kartą susidūrė su jais, ir man buvo gražu stebėti, kaip bičiuliai paliečia jų širdis. Drauge praleidome kelias dienas. Taip pat didelė dovana buvo Žano Vanier buvimas su mumis. Jis ragino mus nebijoti būti skirtingais, būti savimi, nes Dievui tokie esame svarbūs ir jis mus myli. Kiekvieną dieną mūsų laukė įvairios staigmenos: piligriminis žygis, atleidimo liturgija, kojų plovimo liturgija, spektaklis.
Nors buvome visi skirtingi, susirinkę iš įvairių bendruomenių, įvairių šalių, tačiau mus jungė bendra širdies kalba”.

Jolanta

„Kvietimą važiuoti į festivalį Prancūzijoje gavau labai netikėtai ir iškart sutikau. Buvo labai įdomu susipažinti su žmogeliukais iš kitų „Tikėjimo ir Šviesos” bendruomenių. Bendravimas tampa toks paprastas, kai nieko nereikia aiškinti, nes vieni kitus suprantam ir esam pasiruošę padėti.
Gyvenome išskirstyti po kaimelius, kad pabendrautume su įvairesniais žmonėmis. Ne visada buvo jauku ir lengva, nes trukdė kalbos barjeras. Užtat buvo proga stebėti kitus, jų bendravimą. Tikrai buvau paliesta suvokimo, kad visi skirtingi, bet visi lygūs, visi skirtingi, bet visi – unikalios asmenybės. Kiekvienas turime savo poreikius, kurių negalime ignoruoti ar laikyti menkesniais už savo asmeninius poreikius.
Prašau Dievo dvasinės stiprybės tiems, kurie dovanoja savo gyvenimus mažutėliams arba Dievo valia turi mažutėlį savo šeimose. Tai didelė dovana, kurią reikia atrasti ir išmokti su ja gyventi.”

Kristina

Pakomentuokite