J. Vanier laiškas – 2011 m. gegužė

2011-05-10 | Autorius: | Tema Visos naujienos, Žano Vanje laiškai

Brangūs Draugai,

Jau pavasaris, jau pavasaris! Mus šildo saulė, čiulba paukščiai, po snieguolių pražysta žibutės, narcizai, krokai, tūkstančiai kitų mažų gėlyčių. Ir tada žiedais apsipila vaismedžiai. Palei mano duris auga nedidelė obelis, visa paskendusi žieduose: ji tviska žiedais, dovanoja tikrą žiedų proveržį, kuris žada gerų vaisių vasarą. Po susitikimo Otrote, kur 1996 m. susirinko visos Prancūzijos Arkos bendruomenės, man buvo įteikta medžio lazda. Aiškiai tai buvo vynmedis. Pasodinau jį, nebūdamas užtikrintas nei dėl savęs, nei dėl šios lazdos, ir 1997 m., kai ši medžio šaka atrodė visiškai mirusi, ant jos pasirodė mažas žalias pumpuras, iš kurio išsivyniojo vienas lapas, tada pasirodė ir daugiau lapų, kol galiausiai išvydau vynuoges. Maža vynmedžio lazdelė pavirto galingu vynmedžiu, kuris prieš keletą dienų išsprogdino mažą pumpurą. Taip, tai pavasaris.
Tuo metu, kai rašiau paskutinį savo laišką, visur buvo pilna sniego. Visą gruodžio mėnesį keliai buvo padengti ledu, ir visur kiaurai skverbėsi šaltis. Dabar šaltis jau užmirštas, ir visur pilna gyvybės. Leiskite man pacituoti Kristiano Bobino eilėraštį: „Turiu paslaptį, laikau šią paslaptį ant savo pirštų galiukų kaip laikomas trapus drugelis tarp dviejų suspaustų pirštų. Gyvybiškai svarbu nesuspausti, nestumti, pernelyg daug apie tai nekalbėti. Paslaptis yra ta, kad širdis tų, kurie miršta, sprogsta iš džiaugsmo“. Po žiemos kentėjimų atėjo pavasaris. Taip, džiaugsmu tvinsta tie, kurie pereina iš mirties į gyvenimą, tačiau kančią išgyvena tie, kurie lieka žemėje ir mato savo draugus iškeliaujančius.
Išgyvename Gavėnios laikotarpį, kuris pasibaigs Jėzaus mirtimi. Nenorėta nei Jėzaus, nei Jo žinios. Jis atėjo pasiūlyti bendrystės ir taikos kelio pasauliui, aptemdytam konkurencijos ir susiskaldymo, neapykantos ir karų.
Su Jo mirtimi ir prisikėlimu atsirado mažytis taikos kelelis, patikėtas keletui žmonių, kad šie skelbtų, jog mes esame pašaukti mylėti, o ne rungtyniauti.
Iš tiesų mūsų laikais vyksta siaubingos tragedijos: Haityje, Pakistane, Dramblio kaulo krante, Japonijoje, Libijoje ir daugelyje kitų vietų, apie kurias nekalbama, ir pagaliau yra daugybė širdžių, nužudytų kiekvienoje iš mūsų šalių. Mes, žmonės, esame trapūs. Mūsų pasaulis yra trapus. Tuo pat metu visose šiose kančios vietose esama tiek daug meilės ir drąsos gestų. Jėzaus kryžiaus papėdėje stovėjo Jo Motina. Kai Jėzus išgyveno siaubingą pažeminimą, buvo visų draugų apleistas, liko vienas jam artimas asmuo. Ji Jam sakė: “Aš myliu Tave, pasitikiu Tavimi”. Ji palaikė Jėzų savo meile. Arka, kaip ir Tikėjimas ir Šviesa, gimė tokią istorinę akimirką, kai daug žmonių su negalia būdavo nužudomi dar prieš jiems gimstant. Būtent šiuo laikotarpiu Dievas įkvėpė įkurti vietas, kur būtų ne vien jais rūpinamasi, bet ir atskleidžiama, kokie nuostabūs žmonės jie yra, ir kad jiems suteiktos dovanos, kuriomis jie gali dalintis su kitais. Ir jeigu mes įžengiame į santykį su jais, jie turi galią perkeisti mūsų širdis. Iš didžiausios tragedijos – jų mirties – gimė vietos, kuriose skelbiama jų vertė ir grožis. Dievas budi ties mūsų sužeista žmonija.
Kartais girdžiu žmones man sakant, jog dabar man jau 82-eji ir galiu padaryti pertrauką, nes jau nebenešu jokių atsakomybių. Iš tiesų mano gyvenimas dabar įgyja dar gilesnę prasmę. Galiu išgyventi tai, kas esmingiausia: o tai yra „ne daryti“, bet „gyventi su“ silpniausiais žmonėmis.
Kai palikau laivyną 1950 m., beveik įsijungiau į vieną mažą bendruomenę, pavadinimu „Draugystės Namai“ Harlemo centre, Niujorko juodaodžių kvartale. Tomas Mertonas kalbėjo apie ją savo autobiografijoje. Aplankiau šią bendruomenę, kai mano laivas – jūrų lėktuvnešis – priplaukė Niujorko krantus per 1950 m. Velykas. Kažkokiu būdu intuityviai nujaučiau, kad man gyventi kaip Jėzaus mokiniui – tai gyventi su atstumtaisiais ir vargšais. Tuo pačiu būdu buvau paliestas „Katalikų darbininko“ bendruomenės, kurią įkūrė Dorothy Day Jungtinėse valstijose, kuri brolystės dvasioje, Evangelijos dvasioje teikia maistą ir pastogę gatvių žmonėms. Taip pat buvau labai paliestas ir įkvėptas Šarlio de Fuko ir Mažųjų Jėzaus seserų bei brolių gyvenimo mažose bendruomenėse, kuriose keletas asmenų gyvena drauge netvarkinguose, skurdžiuose rajonuose, miestuose ir kaimuose, nenorėdami atversti žmonių nei suteikti jiems ekonominę pagalbą, bet paprasčiausiai trokšdami atskleisti jiems, kad kažkas juos myli ir gerbia, kad jie yra gražūs ir Dievo mylimi žmonės.
Kaip jau žinote, aš prisijungiau ne prie Harlemo bendruomenės, bet prie „Gyvojo vandens“, kurią įkūrė tėvas Tomas. Mano ryšys su juo atvedė mane į Trosly ir padrąsino pradėti gyvenimą su Rafaeliu Simi ir Filipu Sju, kuriuos paėmiau iš prislegiančios institucijos, esančios Paryžiaus regione, kurioje gyveno pernelyg daug žmonių ir buvo patiriama daug smurto. Suvokiau, kad neįgalūs asmenys buvo tarp labiausiai engiamų žmonių, dažnai uždaryti savo namuose arba institucijose. Juos priimdamas įgyvendinau savo 1950 metų svajonę – gyventi su atstumtais žmonėmis, kad būtų pripažintas jų orumas.
Daugelį metų ėjau atsakingas pareigas savo bendruomenėje, taip pat tarptautiniame Arkos bendruomenės lygmenyje bei Tikėjime ir Šviesoje. Šiandien neturiu specifinio atsakingo vaidmens, bet, žinoma, visada buvau susietas su vienu iš foje, kur einu valgyti. Visada norėjau būti draugu ir broliu kiekvienam bendruomenės nariui bei kitoms bendruomenėms. Visada norėjau būti su savo broliais ir seserimis, drauge su jais melstis, valgyti ir švęsti. Šiandien šis gyvenimo ir valgymo su atstumtais žmonėmis aspektas (ką Jėzus vadina Palaiminimu, Lk 14) tapo mano gyvenimo šerdimi.
Vis labiau įsitikinu, kad Dievas pasirinko silpniausius, kvailiausius, labiausiai paniekintus asmenis tam, kad sugėdintų galinguosius ir protinguosius. Jų paprastumas, jų širdys, dažnai akivaizdžiau atvertos nei jų intelektualiniai gebėjimai, jų gilus bendrystės troškimas, regis, ypatingai juos atveria Dievui, kuris yra meilė ir santykis. Šis mylintis Dievas gerai jaučiasi su jais.
Izaijas (57, 15) skelbia Dievo vardu: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju“. 113 psalmėje sakoma: „Dievas pakelia vargšą iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno“. Dažnai berungtyniaudami stiprieji atstumia ir traiško silpnuosius. Dievas yra su silpnaisiais. Mano džiaugsmas – būti čia su jais švenčiant gyvenimą.
Gyvenimas mano foje yra visai paprastas: be maldos ir valgymo man dar patinka plauti indus drauge su kitais. Turėčiau pasakyti, kad iš indų plovyklės indai iškeliauja tokie karšti, jog jie jau būna beveik sausi, štai kodėl mano tarnystė, kurią atlieku sėdėdamas, nėra reikli bei varginanti. Vis dėlto tai yra džiaugsmo ir juoko akimirkos. Tiek Patrikas, tiek Erikas dirba neefektyviai, bet drauge mes patiriame malonumą ir džiaugsmą.
Mano gyvenimas čia, Trosly, kai nereikia vesti rekolekcijų Fermoje, yra pakankamai ramus. Rytais susitinku su žmonėmis, po pietų einu pogulio prieš popietinį lankytojų priėmimą, tada švenčiama Eucharistija ir valgoma vakarienė, po jos, žinoma, plauname lėkštes bei puodelius ir meldžiamės bendra malda. Dažniausiai mūsų valgo apie 20 asmenų. Be jokios abejonės, mėgaujuosi ir tylos akimirkomis su Jėzumi.
Prisipažinsiu, jog šiomis dienomis jaučiuosi šiek tiek kaip „dinozauras“. Daugelis asistentų ir dažnai asmenys su negalia turi mobilius telefonus. O aš esu įpratęs prie stacionarių telefonų. Bet pamažu ėmiau suprasti ir mobilių telefonų reikšmę: anksčiau man atrodė, kad visi žmonės gatvėse yra šiek tiek keisti, besikalbantys patys su savimi, kol galiausiai atradau, kad jie, naudodamiesi šiais prietaisiukais, kalbasi su savo draugais. Paskui atradau, kad šiuose prietaisėliuose taip pat yra kamera bei televizorius, kompiuteris su Google ir kalendorius, tada visiškai apstulbau. Kaip visa tai įmanoma?
Man sakė, jog prancūzai kasdien vidutiniškai 3 val. ir 20 min. žiūri televizorių. Žinoma, šiandien per televizorių galima pamatyti daug įdomių dalykų, bet rodoma ir daug įsivaizduojamų dalykų bei smurto. Pavojus yra tas, kad televizorius nepadeda mums žmogiškai bręsti. Būti brandžiam reiškia ne tik pakelti tikrovę, bet ją priimti, su ja sutikti ir tada atsiliepti – ne agresyviai ar depresyviai, nepabėgant į virtualią tikrovę, iliuzijas ar ideologiją, bet išmintingai, spasitelkiant supratimo, gerumo ir tiesos išmintį. Būti tikram. Žinoma, tiesa ir išmintis nepasireiškia vien per racionalų kalbėjimą, bet taip pat per visas meno ir kultūros formas. Taip, aš jaučiuosi šiek tiek nepritampantis mūsų moderniame pasaulyje. Esu.laimingas juokdamasis savajame foje, ir atsakingieji yra labai geri man: tikiuosi, kad nesukeliu jiems pernelyg daug rūpesčių ir jie priima mane, kai atvykstu su švečiais. Man patinka patirti bendruomeninį gyvenimą ir santykius realiai, o ne virtualioje tikrovėje! Ir aš taip džiaugiuosi Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos atsakingaisiais visame pasaulyje.
Jonas Paulius II šitaip kalba apie savąją Bažnyčios viziją (vietoje žodžio Bažnyčia įdėčiau žodį Arka): „Ji yra bendrystės namai ir mokykla: toks yra didysis iššūkis, pasitinkantis mus beprasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui bei atsiliepti į pasaulio poreikius ir gilius lūkesčius… Bendrystės dvasingumas – tai būti atidžiam savo broliui, dalintis su juo savo džiaugsmais ir kančiomis, matyti, ko jis trokšta, ir atsiliepti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas – tai gebėjimas matyti tai, kas gera kitame, priimti jį ir branginti kaip Dievo dovaną, man skirtą dovaną. Galiausiai – tai gebėti suteikti broliui vietą, nešiojant vieni kitų naštas.“
Taip, šį paskutinį savo gyvenimo etapą norėčiau gyventi šia bendryste ir darbuotis, kad ši bendrystė skleistųsi mano bendruomenėje. Patrikas Matijas (buvęs Trosly Breuil psichiatras), kai jo paklausiau apie tai, kas yra žmogiškasis brandumas, atsakė: „švelnumas“. Ar nėra Arka kaip ir Tikėjimas ir Šviesa pakviesti būti švelnumo ir bendrystės vietomis, o per tai būti mažu ženklu pasaulyje?
Man tai ir yra Evangelija. Jėzus, prieš savo viešąjį gyvenimą, maždaug 30 metų gyveno paslėptą gyvenimą Nazarete, dirbdamas drauge su Juozapu ir gyvendamas su juo bei Marija, būdamas arti žmonių, ypatingai kaimo varguolių. Jėzus taip pat buvo artimai susijęs su Mortos, Marijos ir Lozoriaus šeimos gyvenimu Betanijoje (Jn 11), ypatingai susitelkęs ties bendrystės santykiu su Lozoriumi, silpnuoju. Karolis de Fuko buvo patrauktas į paprastą gyvenimą su paprastais žmonėmis, išpažįstančiais musulmonų tikėjimą. Ir visai tai ne tam, kad juos pakeistų ar atverstų, bet kad atskleistų, jog jie yra Dievo mylimi ir branginami. Karolis de Fuko šiuose vargingiausiuose žmonėse atrado paslėptą Dievo buvimą.
Mahatma Gandis ir Martinas Liuteris Kingas, besidarbuodami dėl Indijos ir Jungtinių Valstijų žmonių vienybės, buvo labai remiami indų ir juodaodžių žmonių, kad būtų pripažintas kiekvieno asmens orumas. Visuomenėje, kur silpniausieji yra nustumiami į pakraštį, nes kitus trikdo (nepaisant tam tikro realaus progreso stengiantis juos priimti) arba kurioje jie yra nužodomi dar prieš gimimą, nesijaučiu pašauktas rengti didžius manifestus Paryžiaus gatvėse siekiant, kad kiti pažintų jų orumą, jaučiuos esąs pašauktas tiesiog su jais gyventi ir per tai būti ženklu, liudijančiu, kad jie yra nuostabūs asmenys, turintys daug ką duoti mūsų visuomenei, jei tik mes norime įžengti į santykį su jais. Gyvendami Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje per džiaugsmą, kurį spinduliuoja mūsų bendruomenės, nepaisant kančios ir sunkumų, mes galime parodyti alternatyvų gyvenimo būdą, kur šventimas, džiaugsmas dirbti, valgyti ir melstis drauge, tarp mūsų tvyranti bendrystė ir švelnumas daugelį paskatina pakeisti savo požiūrį į pažeidžiamiausius asmenis bei atrasti naują gyvenimo būdą.
Sulaukėme 2011 m. Velykų! Tai dydisis Tikėjimo ir Šviesos Gimtadienis. Praėjo 40 metų nuo didžios piligrimystės 1971-aisiais, kai 12 000 piligrimų atvyko į Lurdą melstis ir švęsti, vildamiesi, kad keisis požiūris į silpnuosius ir pažeidžiamus asmenis. Ir darbar esama 1690 mažų Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių 80-yje šalių. Mari-Helen Matju netrukus užbaigs nuostabią knygą apie Tikėjimo ir Šviesos istoriją ir apie tai, kaip Tikėjimas ir Šviesa (kaip ir Arka) nuo pat savo pradžios buvo vedami švelnios Dievo, artimo silpniesiems, rankos. Dėkoju visoms Tikėjimo ir Šviesos bendruomenėms, kurios atsiuntė man atvirukus, kad kartu švęstume šį tokį gražų gimtadienį.
Gražios atnaujinto gyvenimo šventės!

Žanas

Trosly, 2011 m. gegužė

Pakomentuokite