„Tikėjimo ir Šviesos“ Chartija

„Tikėjimo ir Šviesos“ Chartija – tai pagrindinis dokumentas, apibūdinantis, kas mes esame: koks mūsų judėjimo pašaukimas, kaip judėjimas veikia.

Chartija gimė ne iš karto. Augant ir plečiantis bendruomenėms, prireikė vieningai „Tikėjimo ir Šviesos“ esmę nusakančio dokumento.

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės savo veiklą remia Chartijoje išdėstytomis mintimis, jos yra kviečiamos pastoviai prie jos sugrįžti ir apmąstyti savo kelią ir pašaukimą.

 

„Tikėjimo ir Šviesos“ Chartija

„Tikėjimas ir Šviesa“ gimė iš troškimo padėti žmonėms, turintiems proto negalią [1], ir jų šeimoms rasti savo vietą Bažnyčioje ir visuomenėje. Tai buvo pagrindinis per 1971 m. Velykas surengtos piligriminės kelionės į Lurdą tikslas. Šiame katalikų žygyje dalyvavo ir kelios dešimtys protestantų.

Kad ši piligriminė kelionė nebūtų vienadienis įvykis, norint joje dalyvauti reikėjo susiburti į bendruomenes, vienijančias žmones, turinčius proto negalią, jų tėvus ir draugus, daugiausia jaunimą. Po šio įvykio, kuris buvo didžiulės palaimos metas, daugelis bendruomenių ir toliau palaikė bei stiprino tarp jų narių užsimezgusius ryšius. Bėgant laikui įvairiose pasaulio vietose susikūrė ir naujų bendruomenių, priklausančių įvairioms krikščioniškoms konfesijoms.

Pamažu šis Žano Vanjė (Jean Vanier) ir Mari Elen Matjo (Marie-Hélène Mathieu) įkurtas judėjimas vis labiau suvokė turįs savitą pašaukimą Bažnyčioje ir visuomenėje bei ekumeninę misiją.

 

I. „Tikėjimo ir Šviesos“ pašaukimas

„Tikėjimas ir Šviesa“ yra bendruomeninis judėjimas. Šių bendruomenių centre – vaikai, paaugliai ir suaugusieji, turintys daugiau ar mažiau sunkią proto negalią. Juos supa jų šeimos nariai ir draugai, dažniausiai jaunimas. Kiekvienos bendruomenės prašoma turėti ją palydintį kapelioną.

Žmonėms, turintiems proto negalią, „Tikėjimas ir Šviesa“ suteikia galimybę būti pripažintiems visateisiais asmenimis, panaudoti savo dovanas ir patirti draugystės džiaugsmą.

Tėvams „Tikėjimas ir Šviesa“ teikia paramą išmėginimuose ir padeda pamatyti savo vaiko vidinį grožį. Nemažai jų savo ruožtu tampa atrama ir stiprybės šaltiniu kitiems tėvams, slegiamiems kančios ir kasdienių sunkumų.

Neįgalių asmenų broliai ir seserys kviečiami pripažinti, kad neįgalus žmogus gali būti gyvybės ir vienybės šaltinis; net jei jis aukštyn kojom apvertė jų gyvenimus, jis gali juos ir perkeisti.

Draugai neįgalių žmonių dėka suvokia, kad egzistuoja kitas nei konkurencijos, turto ir sėkmės pasaulis; silpnas ir apribotas žmogus kviečia juos į švelnumo ir ištikimybės, įsiklausymo ir tikėjimo pasaulį.

Kapelionams „Tikėjimas ir Šviesa“ suteikia galimybę nauju būdu pažinti Evangelijos žinios esmę – Jėzaus Kristaus vargšams ir mažutėliams skelbtą Gerąją Naujieną, ir čia rasti atsinaujinimo šaltinį savo tarnystei.

Šios bendruomenės nėra gyvenimo kartu bendruomenės, jų nariai susitinka bent kartą per mėnesį ir vis labiau gilina tarpusavio ryšius dalydamiesi savo sunkumais ir lūkesčiais, kartu švęsdami, melsdamiesi, dalyvaudami Eucharistijoje ar kitokiose pamaldose. Šios bendruomenės paprastai vienija apie trisdešimt žmonių.

 

1. Susitikimų bendruomenė

Kiekvienas susitikimas prasideda nuo sutikimo laiko, kai kalbamės visi drauge ir įsiklausome vieni į kitus. Svarbiausia yra užmegzti asmeninius ryšius, kad galėtume suvokti kito asmens kentėjimus ir dovanas, kad pažintume jį asmeniškai. Pasidalijimas mažose grupelėse leidžia kiekvienam išreikšti save žodžiu ar kitomis bendravimo formomis (piešimu, lipdymu, mimika, gestais…). Taip nešdami vieni kitų naštas stengiamės „būti su“, vieni kitus padrąsinti, palaikyti ir atsiliepti į kiekvieno poreikius. Per švelnumu ir ištikimybe grįstą draugystę vienas kitam tampame Dievo meilės ženklu.

 

2. Šventimo bendruomenė

Iš ištikimos draugystės kyla džiaugsmas, toks būdingas „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėms. Tai Dievas mus pašaukia būti kartu ir atskleidžia mus vienijančią Sandorą – nebesame vieni. Susitikimams būdingos džiūgavimo akimirkos, kai dainuojame, šokame ar dalijamės bendromis vaišėmis. Kartkartėmis, šventės proga, pakviečiami svečiai, kuriuos labai sujaudina protiškai neįgalaus žmogaus gebėjimas kurti šią džiaugsmo atmosferą. Iš tiesų, per šventimą neįgalus žmogus dažniausiai būna daug mažiau neįgalus nei kiti, nes jo nevaržo formalumai, efektyvumo siekis ar baimė dėl kitų nuomonės. Jam daug paprasčiau gyventi dabarties akimirka; dėl savo nuolankumo ir paprastumo jis yra savaime nusiteikęs bendruomeniniam džiūgavimui.

Tačiau bendruomenėje neturime pamiršti ir tų, kurie per šventimą lieka nuošalyje, užsidarę savo liūdesyje ir baimėse. Jiems taip pat skirta būti „Tikėjimo ir Šviesos“ centre; jie turi sulaukti ypatingo dėmesio, kad pamažu vis labiau patirtų Jėzaus atneštą džiaugsmą ir ramybę, net jei sunkumai ir kentėjimai išlieka.

 

3. Maldos bendruomenė

Jėzus atėjo skelbti Gerosios Naujienos vargšams. Jie yra Tėvo mylimi vaikai. Jėzus atiduoda gyvybę už savo avis. Jis maitina jas savo Kūnu. Jėzus yra kartu su mumis mūsų susitikimuose ir šventėse. Jis padeda mums su meile ir ištikimybe gyventi bendruomeninį gyvenimą. Ypatingu būdu su Juo susitinkame per maldą, Eucharistiją ir (arba) kitokias garbinimo formas.

 

4. Draugystės ir ištikimybės bendruomenė

Draugystė stiprėja, kai skiriame laiko pabūti kartu. Tarp susitikimų bendruomenės nariai mėgsta susiburti mažomis grupelėmis arba tiesiog po du ar tris: jie pasipasakoja, kaip gyvena, ko bijo, apie ką svajoja, ko viliasi; jie meldžiasi, patarnauja vieni kitiems, kartu ilsisi, vaišinasi ar užsiima kita veikla, kuri stiprina jų draugystę: tai „ištikimybės“ laikas, dar vadinamas „ketvirtuoju laiku“.

 

5. Įsišaknijimo ir įsitraukimo bendruomenė

Protiškai neįgalūs žmonės turi svarbų vaidmenį žmonių bendruomenėje, visuomenėje ir Bažnyčioje. Idant galėtų panaudoti savo dovanas ir tobulėti, jiems turi būti suteikta galimybė jose įsitraukti ir dalyvauti, duoti ir gauti.

„Tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba“ (1 Kor 12, 22–23).

„Tikėjimas ir Šviesa“ rūpinasi įtraukti bendruomenes ir jų narius į didelės „Tikėjimo ir Šviesos“ šeimos, į visuomenės, atitinkamos Bažnyčios, krikščioniškos bendruomenės, parapijos ir kt. veiklą.

Šis kiekvienam asmeniui ir kiekvienai bendruomenei skirtas pašaukimas įsišaknyti padeda suvokti ir mūsų ekumeninį pašaukimą bei misiją.

Šiandien bendruomenės yra įsišaknijusios įvairiose krikščioniškose konfesijose: katalikų, ortodoksų, anglikonų ir protestantų. Dažniausiai bendruomenės nariai priklauso vienai ir tai pačiai Bažnyčiai. Bet yra ir tarpkonfesinių bendruomenių.

Visi krikščionys yra kviečiami gilinti tikėjimą ir meilę Jėzui savoje Bažnyčioje. Bendruomenės susitikimuose jie ieško būdų, kaip melstis drauge vienijantis kaip broliams ir seserims Jėzuje Kristuje.

Visi yra pašaukti džiaugsmingai atpažinti ir vertinti tikrąsias krikščioniškas vertybes, kylančias iš visų bendro paveldo.

„Tikėjimas ir Šviesa“ tiki, kad silpnas ir neįgalus žmogus gali tapti vienybės šaltiniu visuomenėje, kiekvienoje Bažnyčioje, taip pat tarp Bažnyčių ir tautų.

Tose šeimose, kur tvyro įsisenėjusi nesantaika, susitaikymas dažniausiai įvyksta ištikus išbandymams. Nuoskaudos pamirštamos, apmaudas ištirpsta. Bendrystė nešant tą patį kryžių tiesia kelią prisikėlimui per iš naujo patirtą brolišką meilę. Taip gali atsitikti ir skirtingų konfesijų krikščionims, kurie susivienija aplink pačius silpniausius, atstumtuosius, kurių netgi gyvybei kartais gresia pavojus.

Nuolankumo ir širdies paprastumo trūkumas tebėra sunki kliūtis visų krikščionių bendrystei. Žmonės, turintys proto negalią, patys spinduliuodami savo varganumu, veda skirtingų konfesijų krikščionis prie dvasios vargdienio palaiminimo, kuris leis jiems vėl atpažinti Dievo Dvasią.

 

II. „Tikėjimo ir Šviesos“ įkvėpimas

 

1. Kiekvienas žmogus yra Dievo mylimas

„Tikėjimas ir Šviesa“ remiasi įsitikinimu, kad kiekvienas neįgalus žmogus pilnutinai yra asmuo, turintis visas teises: visų pirma teisę būti mylimas, pripažintas ir gerbiamas kaip asmuo, pripažįstant ir gerbiant jo pasirinkimus; taip pat teisę gauti visą reikiamą pagalbą, kad galėtų tobulėti visose srityse, tiek dvasinėje, tiek žmogiškoje plotmėje. „Tikėjimas ir Šviesa“ taip pat tiki, kad kiekvienas žmogus, tiek įgalus, tiek turintis negalią, yra vienodai Dievo mylimas, ir Jėzus gyvena jame, net jei jis nelabai gali tai išreikšti. „Tikėjimas ir Šviesa“ tiki, kad kiekvienas žmogus, net stipriai neįgalus, yra pašauktas kiek įmanoma giliau gyventi Jėzaus gyvenimu, gauti visus Bažnyčios, kuriai jis priklauso, dvasinius turtus, sakramentus, liturginę tradiciją… Jis pašauktas būti malonės ir taikos šaltiniu visai bendruomenei, taip pat Bažnyčioms ir visai žmonijai.

„Tikėjimas ir Šviesa“ tiki šventojo Pauliaus žodžiais: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Kor 1, 27).

 

2. Bendruomenės reikalingumas

Kad galėtų gyventi tikėjimu, kiekvienam žmogui, net turinčiam sunkiausią negalią, reikia tikrų draugų, su kuriais kartu galėtų kurti jaukią aplinką, kurioje kiekvienas galėtų stiprinti savo tikėjimą ir meilę. Tie, kurie ateina į „Tikėjimą ir Šviesą“ susipažinti su proto negalią turinčiais žmonėmis, turi būti pasiruošę priimti savitas jų dovanas ir pasidalyti su jais savosiomis.

Iš tiesų, atsidūrus priešais stiprios negalios ištiktą žmogų, kurio žodžius ir gestus sunku suprasti, arba jų visai nėra, dažniausiai nevalingai norisi nusukus žvilgsnį sprukti. Taip neretai reaguojama dėl nežinojimo ir baimės, tačiau tai gali išryškinti ir mūsų širdžių savanaudiškumą bei kietumą. Norint su proto negalią turinčiu žmogumi užmegzti tikrą ir išlaisvinantį ryšį, mūsų „akmeninės širdys turi būti perkeistos į kūniškas širdis“. Jėzus su savo Šventąja Dvasia jas perkeičia, kad galėtume priimti vargšą ir atmestąjį, pažinti jį kaip žmogų, pripažinti jo dvasinę gelmę. Šis mūsų meilės perkeitimas leidžia mums pažinti Jėzaus veidą savyje ir kituose.

Marija mums rodo tokio atsivertimo ir ištikimos meilės kelią. Stovėdami prie nukryžiuoto Jėzaus, Marija ir mokinys, kurį Jėzus mylėjo, moko mus ištikimai, kaip jie, būti šalia ir mylėti bendruomenės centre esančius brolius ir seseris. Būdama rūpestinga motina Marija parodo mums, kaip drauge pakelti žmogiškąją kančią ir gyventi prisikėlimu.

Nepaisant kančios ir per kančią bendruomenė tampa ramybės ir džiaugsmo vieta. Ji kaip tarpininkė atskleidžia proto negalią turintiems žmonėms Dievo suteiktas dovanas: gebėjimą priimti ir mylėti, paprastumą ir įsigalėjusios tvarkos nepaisymą. Visuomenėje, besiorientuojančioje į naudingumą ir galią, proto negalią turintys žmonės nėra produktyvūs, vis dėlto jie pranašiški savo širdies jautrumu, švelnumu ir visu tuo, kas žmogui esmingiausia. Taip vargšai evangelizuoja mus.

 

3. Palydėjimas žmogiškosios brandos keliu

Norint padėti neįgaliam žmogui atrasti širdies ramybę, viltį ir norą tobulėti, be abejo, reikia į jį žvelgti Evangelijos šviesoje, tačiau taip pat reikia suprasti jo žmogiškus poreikius, kentėjimus ir gebėti į juos atsiliepti. Tam reikia pamažu įgyti vis daugiau žmogiškosios patirties ir reikiamų žinių. Tie, kurie yra įsipareigoję „Tikėjime ir Šviesoje“, turi išmokti kompetentingai palydėti kenčiančius ar sunkumų turinčius žmones.

 

III. „Tikėjimo ir Šviesos“ veikla

 

1. Bendruomeninis judėjimas

„Tikėjimas ir Šviesa“ yra bendruomeninis judėjimas. Svarbiausias dalykas – pasitikėjimo ir draugystės ryšiai tarp jo narių, ryšiai, kurie kyla iš Jėzaus ir Jame atbaigiami.

 

2. Susitikimai, vasaros stovyklos ir piligriminės kelionės

Greta reguliarių bendruomenės susitikimų vykstanti veikla būna įvairi. Ji organizuojama atsižvelgiant į vienų ar kitų poreikius, kūrybingumą ir Dievo įkvėpimą. Tokių veiklų pavyzdžiai – vasaros stovyklos, rekolekcijos, piligriminės kelionės ir t. t.

Be to, kai kurios bendruomenės organizuoja laisvalaikio grupeles proto negalią turintiems žmonėms, idant leistų tėvams pailsėti.

Tačiau yra veiklų, kurios nepriklauso „Tikėjimo ir Šviesos“ kompetencijai: tai įstaigų, gyvenimo namų, mokyklų, užimtumo centrų ar vasaros rezidencijų kūrimas ir valdymas. Šios užduotys skirtos profesionalų organizacijoms, kurios gali remtis „Tikėjimo ir Šviesos“ dvasingumu.

 

3. Bendradarbiavimas su kitais

Svarbu, kad „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės, išlaikydamos savitą „Tikėjimo ir Šviesos“ dvasią ir misiją, kiek galėdamos bendradarbiautų su kitomis organizacijomis ir judėjimais, pasitarnaujančiais proto negalią turintiems žmonėms ir jų šeimoms.

 

4. Didelė pasaulinė šeima

Visame pasaulyje esančios „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės sudaro didelę tarptautinę šeimą. Kiekviename kontinente, zonoje, šalyje nešame vieni kitų naštas, kentėjimus ir džiaugsmus. Solidarumas išreiškiamas finansine parama „Tikėjimo ir Šviesos“ gyvavimui, taip pat dalijantis savitomis dovanomis, tarpusavio draugyste, iš patirties kylančia išmintimi ir ištikimybe maldoje. Kaip vienos šeimos narės, bendruomenės siekia gyventi vienybėje ir meilėje.

 

Chartija buvo pateikta Generalinėje asamblėjoje 1980 m. spalio 26 d. (Lurde). Ji buvo priimta metams. Šalių koordinatoriams ją išnagrinėjus ir papildžius, Chartija buvo vienbalsiai priimta generalinėje asamblėjoje 1982 m. (Vederbyje, Anglijoje). Naujos pataisos buvo priimtos generalinėse asamblėjose, vykusiose 1984 m. (Romoje), 1986 m. (Santo Dominge), 1990 m. (Edinburge), 1994 m. (Varšuvoje), 1998 m. (Kvebeke), 2002 m. (Romoje) ir 2006 m. (Madride).

Naujus pakeitimus siūlo valdyba. Norint pakeisti Chartiją, būtina generalinės asamblėjos dalyvių 90 proc. balsų dauguma.



[1] Kaskart, kai bus sakoma „neįgalus žmogus“, turima omenyje proto negalią turintis žmogus. Šiame tekste dažniausiai vartojamas terminas „žmogus, turintis proto negalią“. Kadangi kalba sparčiai vystosi, kiekviena šalis tepasirenka labiausiai paplitusį terminą, išreiškiantį pagarbą asmeniui.